Yra terminas „brain rot”. Vaikai jį žino ir dalinasi su manimi. Sako tėvai vis panaudoja terminą tarsi vaikų atbaidymui nuo ekrano. Beeet… ką matau praktikoje – tiek vaikų, tėvų, tiek savo pačios!! Ilgalaikis, pasikartojantis, iš esmės nuolatinis telefono – planšetės – kompiuterio ciklas yra priklausomybė. Ji ne tik trikdo dėmesingumą, bet ir mažina socialinį ryšį. Tai, ką vadiname socialiniais tinklais daugeliu atveju atitraukia nuo tikro socialinio ryšio.
Gatvėje žmonės nemato vienas kito prasilenkiant, susidūrus žvilgsniams, vienas pirmųjų atsakų – išsitraukti telefoną. Visur, einant pėsčiomis, važiuojant autobusu, vairuojant automobilius… labai daug žmonių tuo pačiu metu naudoja ekraną. Noris paklausti – kai valgote ar stebite maistą, užuodžiate jo kvapą, jaučiate tekstūrą ir alkio transformaciją į sotumą? Ar visgi… viena ranka, abiem akim, visu dėmesiu esate telefone?
Ekranai lyg rūkymas – užtenka minties šešėlio ir jie jau dega.
Kviečiu mesti sau iššūkį – viena para pilnai per savaitę be ekrano. Toliau – laiko patikrinimas mechaniniame laikrodyje. Toliau aiškus pasirinkimas kodėl jungiu ekraną, nusistatymas konkretaus termino, kiek minučių būsiu online ir aiškaus tikslo ką darysiu.
Pradedant dėmesingumu – kiekvienąkart prieš paimant į rankas ir priliečiant ekraną – sustoti ir paklausti savęs – kam tai darau?
Jeigu reikia laiko – įsigyk mechaninį laikrodį. Jeigu ‘gal kažkas parašė” – ar lauki žinutės, t.y. atsakymo į konkretų klausimą? Ar nori ką nors tikslingai kam nors pasakyti, jei taip – paskambink. Turi kažką susiplanuoti, paimk sąsiuvinį, popieriaus lapą ir užrašyk ranka – taip geriau prisiminsi.
Šių pasiūlymų prasmė slypi tame, jog jeigu esi motina ar tėvas, negali tikėtis, kad tavo vaikas/ai bus kitokie nei tu jiems rodai pavyzdį. Jeigu tavo diena prasideda nuo telefono, televizoriaus pusryčiams, tęsiasi su kompiuteriu darbe ir vakare poilsiui yra planšetė, telefonas ar televizorius, tuomet tavo gyvenimas yra ekrane, o tavo vaikų taip pat. Skirtumas toks, kad tu tai renkiesi, jie atkartoja.
Ką siūlau ir ką praktikuoju – judėjimą, dėmesingumą, gyvą bendravimą:
važinėjimas dviračiu, vaikščiojimas, žaidimai kamuoliu, stalo žaidimai, rašymas ir piešimas ranka pieštukais, kreidelėmis ar pagaliuku ant smėlio, įvairių paviršių lytėjimas. Kitaip tariant patirties įkūnijimas.
Eglė Kalibataitė